A little thing called nostalgia

   Kodėl žiurėdamas į lietuvišką dangų, matai Šiaurės pašvaistę, kodėl girdi kalnų vėją, užuodi vandenyną ir jauti dūsaujantį vulkaną po kojomis..Kodėl oras tau kvepia Ledo Žeme ir sapnai alsuoja geizeriais..Ar tai nostalgija? O gal tai vaizduotės bandymas kompensuoti milžinišką trūkumą to, ką jautei, girdėjai ir matei lygiai prieš metus? Ko tau trūksta taip, kad net skauda. Dėl ko tu paaukotum keletą metų savo gyvenimo, kad nors valandai galėtum prigulti ant šalto ir drėgno samanų kilimo 'in the middle of nowhere' ir tuo metu pajusti, kad esi 'in the middle of everything you've ever wanted, everything you've ever dreamed of and much more'..Ir šiandien yra ta diena, kai tas jausmas yra išreikštas visa savo įsivaizduojama galybe, ir tai nuodija visą tavo fizinį ir dvasinį organizmą, ir tam nėra priešnuodžio. Sakytum, laikas yra priešnuodis, bet laikas - tik imunitetas. Prisiminimai kartais užpuola kaip virusai, o laikas juos atakuoja įvairių tipų imuniteto reakcijomis. Taip, imunitetas, šiuo atveju, laikas, išnaikina dalį virusų, tačiau kartais jis ima ir pradeda naikinti ne tik virusus, bet ir šeimininko biologinius audinius. O kas, jei jis išnaikina per daug gyvybiškai svarbaus audinio? O kas, jei naikindamas prisiminimus, laikas pažeidžia tavo esybę, tą, kuo tu tapai per daugybę savo patirčių? O kad būtų taip paprasta patikrinti laiko poveikį, kaip kad imuniteto. Kad būtų įmanoma, ištyrus kraujo mėginį, sužinoti kiek ankstesnio tavęs jau nebeliko, kiek tavęs jau sunaikino tavo paties imuninė sistema ir kokiais matais yra matuojamas tavo neišvengiamo draugo priešiškumas tau..

I guess, we'll never know..Labanakt.

Mindfuck

Mielas dienorašti (sounds lame),

   iš tikro tai neturiu ką rašyti šiandien, bet kažkodėl jaučiu norą tą daryti. Kodėl taip yra, kad pajutęs potencialią grėsmę žūti, imi ir trumpam pradedi pastebėti smulkmenas? Anyway.. Keista diena šiandien, ne dėl to, kad kažkas apčiuopiamai keisto įvyko, tačiau pati atmosfera keista. Lyg jaustum, kad kažkas artėja ir nekantriai, gal net su baime, to lauki. Kažkas, ko žinodamas kas tai, tikrai nelauktum. Net oras šiandien mane šiurpina, savo kieme jaučiuosi lyg kitoj planetoj, kur esu tik svečias ir nieko apie ją nežinau. Baugu kažkaip. Gal dėl to, kad naujas žaibų sezonas atidarytas. Gal, kad išėjęs pasivaikščioti, gauni žaibą iš giedro dangaus, vos ne į kaktą. Gal, kad keista išgirsti ne griaustinį, o patį žaibą, nesakau, kad tai neįprasta, tiesiog keista. Ir šiaip, aplink siaučia prieštaringos emocijos, sakyčiau toks apatiškas chaosas, visi tokie tingūs išoriškai, bet kažkokie pasišiaušę viduje. Jeigu būčiau lokys ar ežiukas, tikrai būtent tokiu metu jausčiau poreikį nugrimzti į žiemos miegą arba pereitį į sporos stadiją, kaip kokia bakterija ar grybas, kad išvengčiau nepalankių sąlygų poveikio. Nejau tai yra tai, ką mes vadiname nuojauta ar šeštuoju pojūčiu? Ar tai tik ruduo? Mindfuck. Nevermind.

Addicted to TV series part I - "Misfits"

    Net nežinau ar čia išdidžiai pareikšti, ar gėdingai prasitarti, kad esu priklausoma nuo serialų. Prireiktų prisėsti, susikaupti ir gerai paskaičiuoti kiek aš jų esu pražiūrėjus. Vieni iškart užkabina, kitiems reikia duoti antrą šansą, dar kitų net trečias šansas neišgelbsti. Vieniems pasibaigus - nusišypsai ir pagalvoji, kad buvo smagu, kitiems pasibaigus - šnirpščioji nosim ir jau beveik spaudi ašarą ir nebūtinai dėl to, kad graudi pabaiga, o dėl to, kad jau spėjai prisirišti prie veikėjų ir dabar tenka skirtis; dar kitiems pasibaigus, tu nutaisai "what the fuck" miną ir negali patikėt, kad kūrėjai viską taip ir paliks. Kai kurie serialai tinka pusryčiams prie kavos, kiti - nuobodžiom popietėm, yra ir tokių, kurie ėda tave gyvą kiaurą parą ir ištrina tave iš realybės mažiausiai trim savaitėm.

To Feel a Friend

Labą naktį, mielas naktinėtojau (to no one in particular),
tam tikri, vienas su kitu visiškai nesusiję dalykai (kai kurie net ne į temą, kaip perskaitytas straipsnis apie Supernovą http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-09-naktiniame-danguje-bus-matoma-supernova/68517, nuotykiai Vilniaus senamiestyje ir brangios draugės šiltų prisiminimų išliejimas viešoje erdvėje), pakreipė mane link pamastymų apie draugus. Taip taip, žinau, banalu, nusibodę, nuvalkiota, nieko naujo. Whatever the fuck. Didelis žodis Draugas, toks didelis, kad netelpa matymo lauke, nefiksuojamas garsiniais radarais ir nematuojamas jokiais mato vienetais. Kas yra Draugas? Ar tai žmogus? Ar jis man draugas dėl to, kad jis turi formą, skleidžia garsą ir yra fiziškai pajuntamas? Ar man draugas yra jausmas, kurį suteikia fizinis žmogus? Iš egoisto pozicijų (kitaip neįmanoma) žiūrint, man nepatinka žmogus, man patinka kaip AŠ jaučiuosi būdamas su tuo žmogumi:

• nes kartais draugas apsimeta, kad klausosi ką tu sakai;
• nes įsileidžia tave, bastūnę, vidurį nakties į savo namus ir dar išgeria taurę vyno kartu;
• nes įkvepia tave ir leidžiasi tavęs įkvepiamas, tada kurį laiką kvėpuojat vienu ritmu;
• nes leidžia tau juoktis iš jo, kai jis susimauna ir nuoširdžiai atsiprašo pasijuokęs, kai susimauni tu;
• nes tu nori palaikyti jo ranką svarbiu jam momentu, (kad ir koks juokingas jis bebūtų), nes tu tą momentą jau esi išgyvenęs ir žinai kas bus (ir tyliai pagalvoji, kaip būtų buvę gerai, jei tavo ranką draugas būtų palaikęs tada, kai buvai vienas);
• nes tu nepasimokai iš draugo klaidų ir jas kartoji, bet draugas tau nepasako - "told ya", bet atlaidžiai nusišypso ir pasako - well, shit happens, deal with it, have some balls;  
• nes pasiklydimas su draugu pavirsta į žavų nuotykį kelyje;
• nes draugas, gulėdamas lovoje, parašo tau juokingą sms, nors tu esi tam pačiam kambary ir garsiai kvatodamas išvirsta iš lovos, o tu manai, kad tai žavinga ir atrašai atgal, tikėdamasis, kad išvirs dar kartą;
• nes draugas vairuoja tavo automobilį ir gauna baudą;
• nes draugas nebijo tau spjaut tiesos į veidą;
• nes draugas turi trūkumų;
• nes kartais jis elgiasi kvailai,
• nes kartais nori jį mažų mažiausiai sumušt kaip obuolį;
• nes draugas tave žino, nes draugas tave jaučia, nes draugas tave girdi ir užuodžia;
• nes draugas bijo;
• nes draugas žemiškas ir tikras, nors kartais vėjus šneka ir kosmose skraido;
• nes pageltęs lapas tau primena draugą;
• nes pamatęs pirmąjį sniegą, nori šokt iš batų ir bėgiot basas, nes taip, sniegas tau primena draugą;
• nes susirašinėdamas su draugu, kvatoji iki ašarų;
• nes pagalvojęs apie draugą, nusišypsai;
• nes pasiilgsti;
• nes tavęs pasiilgsta;
• nes įvykus kažkam džiugaus tavo gyvenime, puoli pranešti draugui ir tik tada pajunti tą džiaugsmą pilnai;
• nes žinai, kad draugas yra;
• nes nežinai ar jis visada bus..

Didelis žodis Draugas, didelis Jausmas..

Labanakt.

First Day On Earth

Pirmasis mano įrašas..keistai jaučiuosi, lyg rašydama dienoraštį, kurio turbūt net vaikystėj rimtai nerašiau. Matyt atėjo toks metas, kai kažko norisi, bet dar nesupranti ko ir tada sugalvoji kokią nors beprotybę. Tada:

• meti darbą;
• lauki valandą eilėj prie bankomato ir nesulaukus nueini;
• rūkai sėdėdamas ant tuščio baseino krašto, o aplink tave būriuojasi pulkas alkanų karvelių ir tu paranojiškai pagalvoji apie paukščių gripą ir, pasipiktinęs šitų skraidančių žiurkių "nachališkumu", palesini jas nuorūka;
• telefonu fotografuoji apgriuvusį pastatą su užrašu "Babilonas" ir manai, kad tai labai juokinga, nes jau kuri galvoj planą, kaip "užmesi" tą nuotrauką draugei Jurgai ant Facebook'o sienos ir vien ta mintis priverčia tave kikent į kumštuką :);
• nusiperki visiškai tau netinkančius povo plunksnų auskarus, nes jie tau tuo metu atrodė labai gražūs (ir vis dar atrodo) ir akimirką..tik akimirką pagalvoji, kad galbūt išauš diena, kai tu juos net įsisegsi ir NET išeisi su jais į gatvę..Bet tada pagalvoji - yeah, right, ir ne mažiau patenkinta pirkiniu, nužingsniuoji sau;
• pradedi rašyti blogą ir vis dar nesupranti kodėl, bet smagu be proto :D

O šiaip manau visai tai beprotybei apibrėžti užtenka vieno žodžio - ruduo. Nes jį mėgstu dėl jo beprotiškumo, dėl to kaip jis sugeba į paviršių ištraukti mano beprotiškumą visu gražumu. Dar jį mėgstu dėl to, kad jis mėgsta mane ir kasdien man dovanoja savo kvapą, pridususį saulės spindulį, įkrentantį pro mano nevalytą langą, surūdijusį nukramtytakraštį klevo lapą ant mano bolido stogo, purpurinius audros debesis ir vėją, nuo kurio rausta nosis ir ašaroja akys, šaltus pirštų galiukus vakarais ir norą kurti kažką sąlyginai gražaus, ką turbūt kitą dieną sunaikinsi, bet jausmas liks..
Labanakt rudenėli, sapnuok mane ąžuolo šakomis, beržo kamienais, klevo lapais, kriaušės obuoliais, obels slyvom ir kapinių chrizantemom. Ačiū.